LDK PILYS IR REZIDENCIJOS DABARTINĖJE VAKARINĖJE BALTARUSIOJE (SU BRESTU IR BELOVEŽO GIRIA)

Kelionė yra orientuota į LDK laikotarpio istoriją, paveldą bei dabartinės Baltarusijos pažinimą. Jos metu lankoma Vakarinė Baltarusijos teritorija, kuri savo ruožtu yra vakarietiškiausia, čia gausiausiai būta ir išlikę LDK laikotarpio paveldo objektų. Maršrutas apima tiek tipinius, tiek išskirtinius XIII-XVIII a. fortifikacinės bei rezidencinės architektūros, skirtingų konfesijų sakralinius objektus. Aplankome 3 iš 4 Baltarusijoje esantčius UNESCO Pasaulinio peveldo objektus (Myrą, Nesvyžių, Belovežo girią), net 9 (vienas svarbiausių) LDK pilis ir įspūdingiausias didikų rezidencijos, faktines skirtingo laikotarpio LDK sostines – Nesvyžių bei Gardiną.

1 diena. VILNIUS – KRĖVA – ALŠĖNAI – YVIJA – NAUGARDUKAS – MYRAS – NESVYŽIUS

Krėva. Šiandien Krėva tik nedidelis kaimelis ir tik pilies griuvėsiai mums primena kadaise čia buvus svarbų politinį centrą. Pirmą kartą šaltiniuose Krėva minima XIII a. kaip Nalšios (Alšios) žemės centras. Tuos laikus mena gerai išlikęs piliakalnis. Pilis (XIV a. pr.) – viena ankstyviausių mūrinių LDK pilių, įėjusi į LDK sostinės Vilniaus gynybinę sistemą; priklausiusi didiesiems kunigaikščiams. XIII-XV a. pr. Krėvoje vyko lemtingi Lietuvos istorijos įvykiai. Pilis mena itin svarbius XIV-XV a. sandūros istorijos įvykius  – Vytauto ir Jogailos konfliktą, Ldk Kęstučio nužudymą (1382 m.), Krėvos akto pasirašymą 1385 m. Iš šios pilies Jogaila pradėjo savo kelią į Lenkijos karaliaus sostą.

Alšėnai. Dabar kaimas, kitados privatus miestas. Nuo XIII a. Alšėnai buvo LDK dalinės kunigaikštijos Nalšios (Alšios) centras. Dvi garsiausios Alšėnuose šeimininkavusios ir daugiausia miestelį išgarsinusios kunigaikščių Alšėniškių (savininkai XIV-XVI a. pr.) ir Sapiegų (savininkai XVI a. pab. – XVII a. I p.) giminės. Lankome Sapiegų pilį (XVI-XVII a. sandūra). Tai vėlyvojo renesanso rezidencinė-gynybinė pilis, vienas gražesnių šio laikotarpio rezidencinės architektūros paminklų; tiesa, šiandien buvusią prabangą byloja tik paslaptingi griuvėsiai. Užsukame į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną (XVII-XVIII a.). Kompleksą fundavo Sapiegos, bažnyčioje buvo įrengta Sapiegų laidojimo kripta.

Yvija. Miestas žinomas nuo XV a. kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaras. Pravažiuosime Yvijos bernardinų vienuolyno (XVII a. pr) ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (XV, XVIII a. II p.) kompleksą. Yvija yra išskirtinis miestas LDK ir dabartinės Baltarusijos miestų kontekste, čia gyveno ir gyvena didžiausia totorių bendruomenė; veikia seniausia Baltarusijos teritorijoje mečetė (XIX a.), neuždaryta per visą sovietmetį, senosios totorių kapinės – mizaras. Lankomės mečetėje (pagal galimybes) ir totorių kapinėse.

Naugardukas - Naugardukas yra pats aukščiausias gyvenamasis taškas Baltarusijoje. Jis įsikūręs pačiame Naugarduko aukštumos centre ant kelių aukštų kalvų. Nuo pilies kalno atsiveria puikios panoramos. Kartais Naugardukas pavadinamas „Baltarusiškąja Šveicarija“. Naugardukas XIII II p.-XVIII a. buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstybės gynybos, administracijos ir teismo centrų. Lankomės pilievietėje. Pilis (XIII-XVI a.) mūrinį pavidalą įgijo Ldk Vytauto iniciatyva, iki XVI a. kelis kartus modernizuota, šiandien piliakalnyje išlikę tik griuvėsiai. Parapinė Viešpaties Atsimainymo bažnyčia (į vidų užeiname pagal galimybes) funduota XIV a. Ldk Vytauto, joje ketvirtąjį kartą vedė Jogaila (šios santuokos vaisius - Jogailaičių dinastija), bažnyčioje buvo krikštytas Adomas Mickevičius. Naugardukas - gimtasis A. Mickevičiaus miestas; tai liudija daug atminimo ženklų – čia tebestovi Mickevičių dvarelis, XX a. I p. A. Mickevičiaus garbei supiltas pilkapis ir kt.

Myras (Myrius). Myro pilis (XVI a. pr.) – įspūdingas vėlyvosios gotikos fortifikacinės architektūros paminklas, privati Iljiničių giminės pilis, XVI a. pab.-XVIII a. priklausiusi Radviloms. Myro pilis 2000 m. įtraukta į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą. Užeiname į pilį, Svietopolk-Mirskių laidojimo koplyčią.

Nakvynė viešbutyje Nesvyžiuje.

2 diena. NESVYŽIUS – ŽIROVIČIAI – RUŽANAI – KOSAVOS VIETOVĖ – BRESTAS

Pusryčiai.

Nesvyžius – šiandien nedidelis jaukus miestelis, 400 metų priklausęs magnatų Radvilų giminei. Nesvyžiuje buvo įkurta svarbiausia Nesvyžiaus Radvilų rezidencija, o šiandien tai – geriausiai išlikęs LDK laikotarpio didikų privatus miestas ir architektūrinis ansamblis. 2005 m. Nesvyžiaus Radvilų architektūrinis, istorinis ir kultūrinis ansamblis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą. Ansamblį sudaro taisyklingo renesansinio išplanavimo istorinė miesto dalis, rotušė, jėzuitų Dievo kūno bažnyčia (XVI a. pab.) – ankstyviausias baroko architektūros paminklas ne tik LDK, bet ir visoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje (lankome kriptoje po bažnyčia įrengtą vieną didžiausių Europoje nekropolių – arti šimto didikų Radvilų palaidojimų); benediktinių vienuolyno kompleksas (XVI-XVII a. sandūra), didinga bastioninė Radvilų rezidencinė pilis (XVI a. pab, XVIII a.) ir didžiausias dabartinėje Baltarusijoje parkų kompleksas. Ekskursija pilies teritorijoje ir pilies interjeruose, Dievo kūno bažnyčioje, na o  autobusu aplankome kitas gražiausias miesto vietas, paminklus.
 
Po pietų pasiekiame Žirovičius. Žirovičių stačiatikių/unitų (graikų apeigų katalikų) vienuolynas vienas svarbiausių LDK ir dabartinės Baltarusijos religinių centrų. Vienuolynas pagal legendą įsteigtas XV a.; gerai išlikęs ir iki mūsų dienų funkcionuojantis pagal paskirtį. Trijų cerkvių, vienuolyno ir ūkinių pastatų ansamblis susiklostė XVII-XIX a. pr. Svarbiausias tikinčiųjų traukos objektas – stebuklais ir malonėmis garsėjantis unikalus Žirovičių Dievo Motinos paveikslas. Tai vienas mažiausių (sulig vaiko delnu (43 х 56 mm, sukurtas iš šviesiai pilko jaspio) tarp garsiųjų pasaulyje Dievo Motinos atvaizdų. Veikiantį vienuolyną aprodo čia besimokantys dvasinės seminarijos studentai, pasakoja apie vienuolyno gyvenimą, aplankomas stebuklingas paveikslas.
   
Ružanai – XVI pab. – XIX a. pr. privatus didikų Sapiegų miestas. Lankomės Ružanų rezidencijoje. Tai Sapiegų giminės Ružanų linijos pagrindinė rezidenija. XVII a. pr. Sapiegos čia pasistatė pilį-rezidenciją, XVIII a. pab. perstatė į didingą rezidenciją su vienu moderniausių privačių teatrų, paveikslų galerija. Rūmų ansamblio griuvėsiai pasižymi magiška didybe ir trauka. Vėlyvojo renesanso Leono Sapiegos funduota Švč. Trejybės katalikų bažnyčia lankoma pagal galimybes.
     
Kosavos vietovė pirmiausia garsi dėl to, kad šioje vietoje, Merkinės palivarke, 1746 m. gimė Tadas Kosciuška. Vėliau, XIX a., pradžioje kunigaikščių Puslovskių giminė šioje vietoje pasistatė vieną prabangiausių to meto užmiesčio neogotikinių rezidencijų; tuo pačiu metu Puslovskiai restauravo T. Kosčiuškos gimtojo palivarko pastatus ir įrengė mažą muziejėlį. Muziejėlis veikė šioje vietoje ir tarpukariu, tačiau buvo sudegintas tarybinių partizanų Antrojo pasaulinio karo metais. Kosavoje aplankome išlikusius buvusios Puslovskių rezidencijos pastatus – tai viena didžiausių ir įspūdingiausių dabartinės Baltarusijos teritorijoje neogotikinių rezidencijų bei 2004 m. JAV ambasados Minske lėšomis atstatyto Kosciuškų palivarko ansamblį, kuriame dabar veikia T. Kosciuškos muziejus.
     
Apie 21.00 val. pasiekiame Brestą. Nakvynė viešbutyje Breste.

3 diena. BRESTAS – KAMENECAS – KAMENIUKAS – GARDINAS

Pusryčiai.

Bresto (Lietuvos Brastos) istorija skaičiuojama dar nuo Kijevo Rusios laikų (1019 m.), vėliau tai vienas iš kelių didžiausių LDK miestų, XVI a. II p. – XVIII a. vaivadijos centras, klestintis miestas. Po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo, Brestas tapo vienu vakariausių Rusijos imperijos miestų ir buvo pertvarkytas į imperijos vakarinių pakraščių forpostą – pastatyta tvirtovė. Statant tvirtovę, visas senasis LDK laikų miestas visiškai išgriautas. Bresto tvirtovė pastatyta 1833-1842 m., modernizuota XIX a. II p., XX a. pr. Tvirtovė į istoriją įėjo dėl garsiosios 1941 m. Bresto tvirtovės gynybos, čia dabar veikia muziejus ir II Pasaulinio karo memorialas. Tvirtovės teritorijoje veikia archeologijos muziejus „Berestije“ – eksponuojami autentiški, archeologinių tyrimų metu atidengti Kijevo Rusios laikų medinio Bresto likučiai (XI-XIVa.). Tai vienintelis Europoje rytų slavų miesto muziejus – eksponuojama virš 1000 m² XIII a. miesto aikštelė su išlikusiomis gatvėmis ir mediniu užstatymu. Lankome istorinę miesto dalį – Tvirtovę ir archeologijos muziejų „Berestije“.

Kamenecas šiandien tarytum pietiniai vartai į Belovežo girią, o šiuos vartus saugo Kameneco bokštas – Белая Вежа (1271-1288) – unikalus XIII a. gynybinės architektūros paminklas (Kijevo Rusios ir Vakarų Europos gynybinės architektūros tradicijos samplaika). Tai vienas ankstyviausių mūros architektūros paminklų LDK teritorijoje pasiekęs mūsų laikus. Lankome bokštą ir ten esantį muziejų.
  
Gerokai po pietų pasiekiame Kameniukus – Nacionalinio parko administracinis-ūkinis ir mokslinis centras. Šiame kaime (17 km šiauriau Kameneco) yra Belovežo girios dalis, kuri yra atvira turistų lankymui. Kelias valandas skirsime Belovežo girios pažinimui (ekskursija autobusu ir žvėrynėlis). Tai išskirtinis gamtos, o tuo pačiu ir istorijos paminklas, tiek Europos, tiek Lietuvos istorijoje. Belovežo giria nuo XIV a. pab. buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, vėliau nuo XVIII a. pab. Rusijos imperijos carų medžioklės ūkis. Belovežo giria Vidurio Europos sengirės autentiški likučiai, unikalus gamtos paminklas. Šiandien Belovežo giria juridiniu požiūriu padalinta į dvi dalis: Lenkijos Respublikos pusėje – Belovežo nacionalinis parkas ir Baltarusijos pusėje – Valstybinis Nacionalinis Belovežo girios parkas (apie 152 000 ha). 1939 m. giria BTSR paskelbta valstybiniu draustiniu, 1957–1991 m. turėjo draustinio ir medžioklės ūkio statusą, buvo aukštų sovietinės nomenklatūros atstovų ir užsienio svečių medžioklės vieta. Nuo 1991 m. giria paskelbta nacionaliniu parku, 1992 m. Baltarusijoje esanti Belovežo girios dalis paskelbta UNESCO pasaulinio paveldo objektu (Lenkijoje esanti dalis paskelbta UNESCO pasaulinio paveldo objektu dar 1979 m. ), t.y. 1992 m. Belovežo girios, kaip UNESCO paminklo, ribos praplėstos. Nuo 1993 m. biosferos draustinis.
     
Apie 21.30 val. pasiekiame Gardiną. Nakvynė viešbutyje Gardine.

4 diena. GARDINAS – LYDA – VILNIUS

Pusryčiai.

Gardinas - antras pagal svarbą LDK miestas po Vilniaus XVII-XVIII a., kitaip tariant „antroji sostinė“. Šiandien kartais Gardinas įvardijamas kaip Baltarusijos atgimimo sostinė, tai pats vakarietiškiausias miestas Baltarusijoje. Išties, tai visais laikais išskirtinę ir itin komplikuotą geopolitinę poziciją užimantis miestas – tarp Lietuvos, Kijevo Rusios, Jotvingų žemės, Prūsų, Mazovijos, vėliau – netolimos Kryžiuočių ordino kaimynystės, Lenkijos. Čia susikerta valstybių, tautų, kultūrų sienos, o tai lėmė sudėtingą ir audringą Gardino istoriją.

Lankomi objektai. Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksas (XII-XVIII a.), savo istorija nedaug nusileidžiantis Vilniaus pilims, sakralinis paveldas: Šv. Boriso ir Glebo cerkvė (XII a.) – unikalus, vienas seniausių, Kijevo Rusios laikus menantis, mūro architektūros paminklas LDK teritorijoje; jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, vienuolynas ir kolegija (XVII-XVIII a.) – vienas didžiausių sakralinės architektūros kompleksų LDK, o bažnyčia stoja vienon greton šalia Vilniaus Šv. Petro ir Povilo, Šv. Jonų ir kt.; bernardinų bažnyčia ir vienuolynas (XVII-XVIII a.), Šv. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčia ir brigitiečių vienuolynas (XVII a. I p); Gardino miesto priemiestis – Garadnica - XVIII a. pab. urbanistikos paminklas ir kt.

Miesto istorijoje reikėtų skirti kelis etapus ir svarbesnius epizodus, lėmusius jo raidą:
- Ikilietuviškasis laikotarpis. Gardinas minimas šaltiniuose XII a., o XIII a. Gardino kunigaikštija pakliūva Lietuvos priklausomybėn ir XIV a. I p. priklauso Gediminui.
- Vytautinis ir Jogailaičių laikotarpis. XIV a. pab. - XV a. pr. Gardinas priklauso Vytautui. Išauga miesto reikšmė, Vytauto iniciatyva senoji Aukštutinė pilis perstatoma į mūrinę, pastatoma parapijinė bažnyčia. Šioje pilyje nemažai laiko praleido karalaitis Kazimieras, vėliau tapęs Šv. Kazimieru.
- Stepono Batoro valdymas. Ldk Gardiną pasirenka savo pagrindinės rezidencijos vieta, rekonstruoja Aukštutinę pilį į renesansinę rezidenciją, funduoja jėzuitų kolegiją. Miestas klestėjo ir Vazų valdymo laikais.
- XVII a. pab. išaugo Gardino politinis svoris – jis tapo Didžiojo Seimo rinkimosi vieta. Saksų valdymo metu XVIII a. vid. pastatyta nauja karališkoji rezidencija – Žemutinė pilis.
- Dar vienas ryškus pakilimas miesto raidoje – tai Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpis, kuomet Lietuvos iždininkas, ekonomas Antanas Tyzenhauzas 15 metų (1765-1780) nepertraukiamai veikė Gardine. Pastatė modernų Europos mastu priemiestį Garadnicą, kur buvo atidarytas pirmasis teatras, daug modernių, naujoviškų tam metui mokyklų (menų, veterinarijos, medicinos, matininkų, statybininkų, ekonomikos ir kadetų korpusas), įsteigtos manufaktūros. Padalijimų laikotarpiu Gardine vyko daug liūdnų ir lemtingų Lietuvos-Lenkijos valstybės įvykių.
Lankomi objektai. Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksas (XII-XVIII a.), savo istorija nedaug nusileidžiantis Vilniaus pilims, sakralinis paveldas: Šv. Boriso ir Glebo cerkvė (XII a.) – unikalus, vienas seniausių, Kijevo Rusios laikus menantis, mūro architektūros paminklas LDK teritorijoje; jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, vienuolynas ir kolegija (XVII-XVIII a.) – vienas didžiausių sakralinės architektūros kompleksų LDK, o bažnyčia stoja vienon greton šalia Vilniaus Šv. Petro ir Povilo, Šv. Jonų ir kt.; bernardinų bažnyčia ir vienuolynas (XVII-XVIII a.), Šv. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčia ir brigitiečių vienuolynas (XVII a. I p); Gardino miesto priemiestis – Garadnica - XVIII a. pab. urbanistikos paminklas ir kt.

Paliekame laiko savarankiškai ar su kelionės gidu paklaidžioti Gardino gatvelėmis.

Lyda. Miestas, kuriam pradžią davė XIV a. I p. pastatyta pilis – Krėvos pilies „sesuo“. Tik skirtingai nei Krėva, Lyda išaugo iki didelio miesto. Tai dar vienas ankstyvosios LDK mūro architektūros paminklas, menantis Ldk Gediminą, Algirdą, Jogailą ir Vytautą, Aleksandrą, kryžiuočius ir totorius. Šiandien pilis apsupta XX a. II p. miesto.

Iš Lydos pasukame sienos link, apie 20.00 val. kertame Baltarusijos-Lietuvos sieną, 21.00 val. pasiekiame Vilnių.