Apie kelionę trumpai
  • Kelionės data :
    2021 m. liepos 11 (Sekmadienis, 1 d.)
  • Kaina :
    39 Eur
  • Neįskaičiuota :
    bilietai į lankomus objektus, maitinimas.
  • Grupės dydis :
    iki 30 žmonių
  • Transportas :
    kelionė autobusu
  • Išvykimo vieta :
    iš Vilniaus
  • Pastabos :
    *Autobuse ir lankomuose objektuose (tiek uždaruose, tiek atviruose) būtina dėvėti apsaugines kaukes.

Pristatome tris garsias tarpukario moteris, kilusias iš Kupiškio krašto: Unę Babickaitę Graičiūnienę (Une Baye, 1897–1961), Vincę Jonuškaitę (1901–1997) ir Veroniką Šleivytę (1906–1998).

Unė Babickaitė Graičiūnienė (Une Baye) – aktorė, režisierė, savo karjeros aukštumas pasiekusi svetur. Vaidino begarsiuose kino filmuose JAV, amerikiečių teatruose Vašingtone, Niujorke, taip pat Paryžiaus ir Londono teatro scenose. Viktorija Daujotytė apie U. Babickaitę yra pasakiusi: „Unė – vardas, duotas Balio Sruogos vietoje įprastos Uršulės, tiksliai atitiko jos prigimtį: viena, vienintelė, unikali, veikianti pagal ypatingą, išskirtinės prigimties programą.“

Vincė Jonuškaitė-Zaunienė – ilgametė Valstybės teatro Kaune solistė (mecosopranas). Jos sukurtas Karmen vaidmuo (G. Bizet operoje „Karmen“) yra laikomas vienu ryškiausių Lietuvos teatro istorijoje (iš viso V. Jonuškaitė sukūrė 47 operų vaidmenis). Pasakojama, kad ją, įsisegusią į plaukus raudoną rožę, Panevėžio gimnazijos chore pastebėjo Maironis, o šio poeto eilėraštis „Nesek sau rožės prie kasų“ – yra ne kas kita kaip šio reginio įkvėptas vaisius. Dėl savo balso grožio atlikėja amžininkų vadinta dieviškąja Vince.

Veronika Šleivytė – dailininkė, fotografė, taip pat žinoma kaip aktyvistė, gynusi moterų teises. Dėl gėlių paveikslų ir natiurmortų gausos savo kūryboje ji neretai tituluojama „gėlių karaliene“. Be tapybos V. Šleivytės kūrybiniame gyvenime svarbų vaidmenį užėmė fotografija, neseniai susilaukusi itin didelio dėmesio, aptikus gausų neišaiškintų negatyvų bei fotografijų archyvą. Vis tik, kaip teigia menotyrininkė Agnė Narušytė, kalbėjimas „apie Veroniką Šleivytę būtų nepilnas, jei liktų nepaminėtas jos homoseksualumas, kurį taip pat atskleidžia fotografijos“. Homoseksualumo tema fotografijoje – „pakankamai retas atvejis pasaulio moterų fotografijoje, o Lietuvoje iki šiol nežinomas“. Tiesa, šias fotografijas V. Šleivytė kūrė sau, ne viešumai.

Kelionės metu aplankome šių garsių tarpukario moterų gimtines: Laukminiškius, kur veikia memorialis muziejus, pristatantis ne tik Unės, bet ir jos brolio rašytojo Petro Babicko gyvenimą bei kūrybą, taip pat pamatome eksponatus, atspindinčius XIX a. pab. ir XX a. pr. aplinkinių kaimų gyventojų buitį, papročius, tradicijas; Senąjį Subačių, kur Viešintos upelio krante tebestovi gimtasis Vincės Jonuškaitės namas, netoli esančiose kapinaitėse tebėra operos solistės tėvų kapas, taip pat užsukame į XIX a. Švč. Trejybės bažnyčią; Viktariškius, kur įrengta Veronikos Šleivytės vardo galerija (Viktariškiai – vienintelis kaimas Lietuvoje, kur veikia galerija), supažindinanti su menininkės asmeniniais daiktais, pastelės ir grafikos darbais ir daug dėmesio pastaruoju metu sulaukusiomis fotografijomis, taip pat Šleivių šeima ir Veronikos vaikyste. Stabtelime ir šių asmenybių amžino poilsio vietose. Nuvykstame į Kupiškį, pasivaikštome po miestą. Nepraleidžiame progos pasigrožėti ir apsilankyti ant stataus Lėvens upės šlaito dunksančiame įspūdingame dominikonų Palėvenės bažnyčios ir vienuolyno ansamblyje, nuvykstame į netoliese esantį Komarų dvarą, kur pasitinka Komarų giminės palikuonė. Pietūs numatyti Palėvenės vienuolyne - degustuosime tradicinės dominikonų vienuolių virtuvės patiekalų.

Programą parengė: D. Žebelytė-Petraitienė
Nuotraukų šaltiniai: D. Žebelytės-Petraitienės archyvas, V.Šleivytės nuotrauka (gimtieji Viktariškiai)