MAŽOSIOS LIETUVOS ISTORIJOS IR KULTŪROS PĖDSAKAIS KARALIAUČIAUS KRAŠTE

1 diena. VILNIUS – KAUNAS - EITKŪNAI – STALUPĖNAI – TOLMINKIEMIS – GUMBINĖ – ĮSRUTIS – GEORGENBURGAS – SALAVA – TEPLIAVA – KARALIAUČIUS

Kirtę Lietuvos-Kaliningrado krašto sieną, keliaujame į Stalupėnų miestelį (Nesterovą), į kurį po mokslų baigimo Karaliaučiaus universitete atvyko 26 metų Kristijonas Donelaitis. Stalupėnuose jis dirbo vargonininku, vadovavo bažnyčios chorui, čia „nusižiūrėjo“ būsimą savo žmoną, mokyklos vedėjo našlę Aną Reginą Olefant. Trumpai pasižvalgome po gyvenvietę.

Iš čia mūsų kelias veda į Tolminkiemį (Čistyje Prudy), kur klostėsi tolimesnis mūsų literatūros klasiko gyvenimas. Beveik keturis dešimtmečius Kristijonas Donelaitis kunigavo šio kaimo bažnyčioje, čia sukūrė ir pirmąjį didį grožinės literatūros kūrinį lietuvių kalba – poemą „Metai“. Žinoma, kad laisvalaikiu, be poezijos, rašė giesmes, dirbo fortepijonus, barometrus, mikroskopus, mėgo sodininkauti, buvęs energingas ir linkęs bendrauti su žmonėmis. Apžiūrime K. Donelaičio atminties vietas (iš išorės, nes visas muziejaus kompleksas tvarkomas) – evangelikų liuteronų bažnyčią, kleboniją, taip pat stabtelime prie našlių namo, klebonijos ūkinių pastatų pamatų, šulinio, šventoriaus mūro tvoros, kapinių liekanų, K. Donelaičio atminimo akmens.

Toliau mūsų akiratyje – Gumbinė (Gusevas), Mažosios Lietuvos miestas dviejų upių santakoje. Miestas žymus ir kaip K. Donelaičio krikšto vieta, 1910 – 1914 m. čia veikė lietuvišką spaudą leidusios spaustuvės, Gumbinės lietuvių draugija. Trumpa ekskursija: buv. apygardos rūmai su laikrodžiu ir kurantais, miesto ir Mažosios Lietuvos limbos – bronzinė briedžio skulptūra, zalcburgiečių bažnyčia, K. Donelaičio paminklas, naujoji cerkvė ir angelo skulptūra – dabartinis miesto simbolis.

Vykstame į kitą Nadruvos miestą – Įsrutį (Černiachovską), įdomų kryžiuočių pilies griuvėsiais ir greta esančiu paminklu lietuvių raiteliams, išlikusia senąja miesto dalimi, bažnyčiomis.

Pietūs (neįskaičiuota į kelionės kainą).

Pavažiavę keletą kilometrų, kitame Įsros upės krante randame Georgenburgą (Majovką), kur pasidairome į kadaise didingus Sembos vyskupo pilies griuvėsius. Neaplenkiame ir šiapus Priegliaus stūksančių Konradui Valenrodui priklausiusios pilies mūrų Salavoje (Želvoje, Kamenskojė). Apžiūrime pilies liekanas.

Pasiekiame Tepliavą (Gvardeiską), svarbų Sembos žemės miestą, kur kadaise, pabėgęs iš Krėvos pilies 1383 m. krikštijosi kunigaikštis Vytautas, kalėjo Kęstučio sūnus Vaidotas. Apžiūrime miestelį ir pilį (dab. pataisos darbų kolonija).

Vakare atvykstame į Karaliaučių (Kaliningradą). Nakvynė viešbutyje.

2 diena. KARALIAUČIUS

Pusryčiai. Pradedame pažintį su miestui, kurio istorijos pradžia galime laikyti 1255 - uosius, kai Vokiečių ordinas, sugriovęs prūsų sembų pilaitę, čia pastatė Kionigsbergo („Karaliaus kalno“) pilį. Tai paskutinioji Kryžiuočių ordino, o vėliau Prūsijos kunigaikštystės sostinė, svarbus reformacijos centras, šimtmečius klestėjęs gražiausias Rytprūsių miestas. Mūsų istorijai Karaliaučius labai svarbus tuo, jog čia 1547 m. atspausdinta pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Po Antrojo pasaulinio karo miesto vaizdas smarkiai pasikeitė, 1946 m. Karaliaučius oficialiai pervadintas Kaliningradu.  Knypavos saloje lankome gotikinę katedrą – svarbų valdovų ir visuomenės veikėjų panteoną. Čia laidoti Kryžiuočių ordino, Prūsijos kunigaikštystės valdovai, tarp jų ir Prūsijos valstybės įkūrėjas – Albrechtas, ilsisi vokiečių filosofo I. Kanto, lietuvių raštijos pradininkų ir Karaliaučiaus universiteto steigėjų S. Rapolionio ir A. Kulviečio palaikai. 1743 m. šioje katedroje į kunigus buvo įšventintas K. Donelaitis. Apžiūrime katedroje įsikūrusį istorijos muziejų, I. Kanto memorialą. Stabtelime toje vietoje, kur 400 metų ant Priegliaus upės kranto stovėjo vienas seniausių ir garsiausių Vidurio Europos universitetų, - Karaliaučiaus universitetas, vadintas Albertina, svarbus vokiečių ir lietuvių kultūros ir mokslo centras.

Pietūs (neįskaičiuota į kelionės kainą).

Toliau bandome susipažinti su kitais buv. karališkojo miesto istorijos reliktais. Apžiūrime senąją piliavietę, kurios vietoje dabar aikštė ir nebaigti statyti Sovietų rūmai, neoromaninę karalienės Luizės bažnyčią (dab. Lėlių teatras), puošnų miesto parką, Biržos rūmus su liūtų skulptūromis (dab. Meno muziejus), kai kuriuos miesto gynybinius įtvirtinimus – Dohnos bokštą (dab. Gintaro muziejus), puošniuosius Karalių (dab. Pasiuntinybių muziejus) ir Branderburgo (dab. Marcipanų muziejus) vartus. Pamatysime gotikinę Judyčių bažnyčią (dab. cerkvė) – seniausią pastatą Karaliaučiuje, Šv. Šeimynos bažnyčią (dab. Filharmonija), paminklą L. Rėzai. Pakeliausime po Karaliaučiaus priemiesčius, pasidairydami į prieškarinį vaizdą išsaugojusias vokiškas vilas. Aplankome dar vieną muziejų – Senąjį namą, kuriame išsaugotas 1900 m. interjeras. Po ekskursijos – plaukimas laivu Priegliaus upe. Grožimės miesto vaizdais nuo vandens.

Nakvynė viešbutyje Karaliaučiuje.

3 diena. KARALIAUČIUS  – FIŠHAUZENAS – PALVININKAI – RAUSIAI

Pusryčiai. Ši diena skirta jūrai - pakeliaujame Sembos pusiasalio pakrante. Pirmiausia stabtelime Fišhauzene (liet. Žuvininkai dab. Primorskas ), kur užkariavę Sembą kryžiuočiai pasistatė savo pilį, tapusią vyskupijos centru.  Apžiūrime Fišhauzeno  pilies griuvėsius, taip pat šiose apylinkėse prie jūros pastatytą kryžių-atminimo ženklą Prahos vyskupui, pirmajam pagonių nužudytam misionieriui prūsų žemėse – Šv. Adalbertui-Vaitiekui.

Gintaro krante užsukame į Palvininkus (Jantarną), kur glūdi didžiausi pasaulyje gintaro klodai. Miestelio pavadinimas kildinamas nuo žodžio „palvė“, „palios“, reiškiančio „šlapia, žema vieta“. Vietovę išgarsino gintaras, kurį nuo seno rinko sembai, vėliau jo prekybą monopolizavo Ordinas, dar vėliau – Prūsijos vyriausybė, o nuo 1948 m. dabartiniai teritorijos šeimininkai. Palvininkuose iškasama  90 proc. viso pasaulio gintaro. Lankome gintaro fabriko muziejų, kur bus galimybė sužinoti apie šio „Baltijos aukso“ senovinius prekybos kelius bei gintaro gavybos istoriją, kasybos būdus, apdirbimą ir t.t. Pasigrožėsime Primorsko karjero vaizdais, kur atsiveria tikras „mėnulio peizažas“. Lankysimės kombinato gintaro suvenyrų parduotuvėje.

Pietūs (neįskaičiuota į kelionės kainą).

Galop apžiūrime didžiausią krašto kurortą – Rausius (Raušius, Svetlogorską), kur ir apsistosime nakvynei. Rausiai (Svetlogorskas) - sena sembų pajūrio gyvenvietė, kurią vokiečiai vėliau ėmė vadinti Raušenu (nuo vok. žodžio rauschen – „ošti, šlamėti“). XIX a. pradžioje Europoje plintant poilsinėms kelionėms, ši gyvenvietė, išsidėsčiusi aukštame pajūrio krante, tapo itin mėgstamu romantišku kurortu. Šia vieta žavėjosi ir Prūsijos karaliai. Vėlesniais laikais čia buvo aukštų Tarybų Sąjungos karinių veikėjų poilsiavietė. Kultūrinė programa: pasivaikščiojimas stačiu Baltijos jūros šlaitu iki pajūrio promenados su Nimfos, Vandens nešėjos skulptūromis (vokiečių skulpt. H. Brachertas), buv. liuteronų ir katalikų bažnyčios, prieškario architektūros vilos, romantizmo stiliaus vandens bokštas, jūros pakrantė su saulės laikrodžiu.

Nakvynė viešbutyje.

4 diena. RAUSIAI – KRANTAS – LABGUVA – TILŽĖ – RAGAINĖ – PANEMUNĖ - KAUNAS - VILNIUS

Pusryčiai. Pro istorines Pabėtų (Romanovo) ir Griunhofo (Roščino) gyvevietes atvykstame į Krantą (Zelenogradską). XIV a. jo apylinkėse stovėjo Sembos žemę nuo lietuvių antpuolių sergėjusi kryžiuočių pilis, vėliau per čia ėjo pašto kelias, jungęs Karaliaučių su Klaipėda ir Ryga, o XIX a. Krantas išaugo į patrauklų kurortą su daugybe vasarnamių, poilsio namų ir gydyklų. Čia lankėsi ir Adomas Mickevičius, jo atminimui 2015 m. pastatytas paminklas miesto parke ir suolelis su jo poemos žodžiais. Pasivaikštome jaukiomis Kranto gatvelėmis, dar išsaugojusiomis prieškarinį vaizdą, pakvėpuojame tyru oru pajūrio promenadoje su karalienės Luizės mineralinio vandens biuvete, užsukame į parką su A. Mickevičiaus ir karalienės Luizės paminklu, apžiūrime geležinkelio stoties pastatą ir buv. liuteronų bažnyčią, vandentiekio bokštą (dab.Kačių muziejus). Per paskutinius 10 metų miestas nepaprastai pasikeitė ir išaugo.

Toliau vykstame į Labguvą (Poleską) - seną miestą prie Deimenos (kitaip Labos) upės. Lankome kryžiuočių pilį, buvusią svarbiu atsparos punktu kovose su prūsais ir lietuviais.

Tęsiame kelionę. Pasiekiame Mažosios Lietuvos sostine vadinamą Tilžę (Sovietską) – vieną žymiausių regiono lietuvių politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centrų. XIX a. – XX a. prad. čia veikė daugelis Mažosios Lietuvos lietuviškos kultūros draugijų, o Tilžės spaustuvės išleido daugiausia Mažojoje Lietuvoje knygų, laikraščių, žurnalų, skirtų Mažajai ir Didžiajai Lietuvai. Įdomu tai, kad lietuviškos pamaldos laikytos kone ilgiausiai Mažojoje Lietuvoje – iki pat 1944 m. pab. Miestas stipriai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu, vėliau negailestingai niokotas sovietinės valdžios, ypač griaunant jo sakralinį paveldą, tačiau šiandien čia atrasime dar daug praeities ženklų. Tarp jų – paminklas karalienei Luizei, kiti paminklai,  pilies griuvėsiai, Vydūno namas, atstatyta katalikų bažnyčia. Pasivaikštome pagrindinėmis Tilžės gatvėmis, prisimename istoriją ir susipažįstame su dabartiniu architektūriu veidu.

Palei Nemuną važiuojame į Ragainę (Nemaną), Matyno Mažvydo miestą, kuriame jis praleido savo brandžiausius gyvenimo metus. XIX – XX a. prad. čia buvo vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ir spaudos centrų. Čia pirmąkart 1883 m. dienos šviesą išvydo pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“, o 1889 m. jo „tęsinys“ - „Varpas“. Deja, kaip ir Tilžėje, sovietmečiu pradėtas senųjų miesto pastatų griovimas ar „renovavimas“ tebesitęsia. Pasivaikštome po miestą, susipažįstame su jo nūdiena ir, be abejo, lankome senosios kryžiuočių pilies griuvėsius, kurie ir dabar atrodo įstabiai. Nuo jų matyti Nemuno panorama.

Į Lietuvą grįžtame įspūdingu Luizės tiltu per Panemunės pasienio punktą.  Jeigu pasienio procedūros neužtruks, tęsime pasakojimą apie šio krašto istoriją, aplankydami jaukius šio regiono miestelius – Vilkyškius, Viešvilę, Smalininkus.

Iki 23 val. pro Kauną grįžtame į Vilnių.

Nuotraukų šaltiniai: wikipedia.org, commons.wikimedia.org