Apie kelionę trumpai
  • Kelionės data :
    2021 m. rugpjūčio 20 (Penktadienis, 1 d.)
  • Kaina :
    39 Eur
  • Neįskaičiuota :
    bilietai į lankomus objektus, maitinimas.
  • Grupės dydis :
    iki 25 žmonių
  • Transportas :
    kelionė autobusu
  • Išvykimo vieta :
    iš Vilniaus
  • Pastabos :
    *Kol kas grupės dydis nurodytas pagal šiuo metu LR Vyriausybės didžiausią leidžiamą. Būsiant pasikeitimų dėl vykimo sąlygų, būtinai informuosime iki kelionės. Autobuse ir lankomuose objektuose (tiek uždaruose, tiek atviruose) būtina dėvėti apsaugines kaukes.

Pristatome tris garsias tarpukario moteris, kilusias iš Kupiškio krašto: Unę Babickaitę Graičiūnienę (Une Baye, 1897–1961), Vincę Jonuškaitę (1901–1997) ir Veroniką Šleivytę (1906–1998).

Unė Babickaitė Graičiūnienė (Une Baye) – aktorė, režisierė, mūsų kultūros ambasadorė, savo karjeros aukštumas pasiekusi svetur, nes Valstybinio teatro sceną anuomet savo rankose tvirtai laikė to meto „didieji vyrai“ (režisieriai K. Glinskis, J.Vaičkus, B.Dauguvietis). Vaidino begarsiuose kino filmuose JAV, amerikiečių teatruose Vašingtone, Niujorke, taip pat Paryžiaus ir Londono teatro scenose. Tai itin reikli sau asmenybė, mene siekusi grožio, estetikos, kurio galia tikėjusi gydyti ir tobulinti pasaulį – toks ir jos ekslibris, kuriame Paulius Galaunė pavaizdavo į žvaigždę rankas tiesiančią moterį. Ypač aplinkinius traukė savo charizma, ypatinga laikysena, magnetizmu, tad neveltui jos širdies tuomet geidė ne vienas garsus to meto vyras – B.Sruoga, P.Galaunė, režisierius W.Campbell ir kt. Dvasios tyrumo U.Babickaitė siekė ne tik scenoje, bet ir gyvenime,  globojo ir šelpė talentingus žmones – poetą K.Balmontą, prelatą A.Dambrauską, leksikografą A.Lelį ir kt. Artėjant ketvirtai gyvenimo dešimčiai kartu su vyru – pusbroliu V.A.Graičiūnu, gimusiu JAV, sugrįžo savo jėgas atiduoti tėvynei. Viktorija Daujotytė apie U. Babickaitę yra pasakiusi: „Unė – vardas, duotas Balio Sruogos vietoje įprastos Uršulės, tiksliai atitiko jos prigimtį: viena, vienintelė, unikali, veikianti pagal ypatingą, išskirtinės prigimties programą.“

Vincė Jonuškaitė-Zaunienė – ilgametė Valstybės teatro Kaune solistė (mecosopranas). Jos sukurtas Karmen vaidmuo (G. Bizet operoje „Karmen“) yra laikomas vienu ryškiausių Lietuvos teatro istorijoje (iš viso V.Jonuškaitė sukūrė 47 operų vaidmenis). Pasakojama, kad ją, įsisegusią į plaukus raudoną rožę, Panevėžio gimnazijos chore pastebėjo Maironis, o šio poeto eilėraštis „Nesek sau rožės prie kasų“ – yra ne kas kita kaip šio reginio įkvėptas vaisius. Choristė netruko išgarsėti – daugiau kaip 20 metų tarpukario Lietuvos ir Vakarų Europos miestų teatrų scenose aidėjo šios dainininkės balsas, o dėl jo grožio atlikėja amžininkų vadinta dieviškąja Vince. Neatsiejamas V.Jonuškaitės muzikinio kelio bruožas – tautiškumas; į koncertų programas ji nuolat įtraukdavo harmonizuotas lietuvių liaudies dainas, o išeivijoje buvo pirmoji lietuvių solistė, profesionalioje scenoje koncertuojanti tautiniais drabužiais.

Veronika Šleivytė – dailininkė, fotografė, taip pat žinoma kaip aktyvistė, gynusi moterų teises kurti ir viešinti savo darbus. V.Šleivytės galerijoje, įkurtoje gimtoje sodyboje Viktariškiuose, stebina  gėlių paveikslų ir natiurmortų gausa. Dėl to ji neretai tituluojama „gėlių karaliene“, tačiau tapė jas ne tik dėl didelio žavėjimosi, tai kartu buvo savotiška bendravimo su pasauliu ir savimi priemonė. Be tapybos V. Šleivytės kūrybiniame gyvenime svarbų vaidmenį užėmė fotografija, neseniai susilaukusi itin didelio dėmesio, aptikus gausų neišaiškintų negatyvų bei fotografijų archyvą.  Menininkės kadruose – šeima, draugai, kelionės, dailės ir fotografijos parodos, menininis tarpukario Kauno gyvenimas. Kai kurios fotografijos buvo spausdinamos laikraščiuose ir žurnaluose. Vis tik, kaip teikia menotyrininkė Agnė Narušytė, tyrinėjusi šios menininkės archyvą, kalbėjimas „apie Veroniką Šleivytę būtų nepilnas, jei liktų nepaminėtas jos homoseksualumas, kurį taip pat atskleidžia fotografijos“. Homoseksualumo tema fotografijoje – „pakankamai retas atvejis pasaulio moterų fotografijoje, o Lietuvoje iki šiol nežinomas“. Tiesa, šias fotografijas V. Šleivytė kūrė sau, ne viešumai. Anot menotyrininkės „iš autoportretų ir draugysčių dokumentacijos susidėlioja įdomios moters gyvenimo vaizdinys – kenčiančios, bet į savo išgyvenimus sugebančios pažvelgti tarsi iš šalies, šiek tiek su ironija; mylinčios savo artimuosius ir gimtąjį kaimą, bet branginančios ir savo miestišką gyvenimą; analizuojančios save ir mylinčios moteris“.

Kelionės metu aplankome šių garsių tarpukario moterų gimtines: Laukminiškius, kur veikia memorialis muziejus, pristatantis ne tik Unės, bet ir jos brolio rašytojo Petro Babicko gyvenimą bei kūrybą, taip pat pamatome eksponatus, atspindinčius XIX a. pab. ir XX a. pr. aplinkinių kaimų gyventojų buitį, papročius, tradicijas; Senąjį Subačių, kur  Viešintos upelio krante tebestovi gimtasis Vincės Jonuškaitės namas, o mokykloje yra jos garbei skirtas kampelis, atskleidžiantis jos persikūnijimus į įvairius operos vaidmenis, ekpoziciją prižiūrinti mokytoja čia mielai sutinka visus besidominčius Vincės asmenybe ir įdomiai apie ją papasakoja; Viktariškius, kur įrengta Veronikos Šleivytės vardo galerija (Viktariškiai – vienintelis kaimas Lietuvoje, kur veikia galerija), supažindinanti su menininkės asmeniniais daiktais, pastelės ir grafikos darbais ir daug dėmesio pastaruoju metu sulaukusiomis fotografijomis, taip pat Šleivių šeima ir Veronikos vaikyste. Nuvykstame į Kupiškio etnografijos muziejų, saugantį daug įdomios medžiagos apie visas menininkes, pasivaikštome po patį miestą. Stabtelime ir šių asmenybių amžino poilsio vietose – Antašavoje, kur palaidota V.Šleivytė bei Palėvenėje, kur ilsisi U.Babickaitė. Nepraleidžiame progos pasigrožėti ant stataus Lėvens upės šlaito dunksančiu įspūdingu dominikonų Palėvenės bažnyčios ir vienuolyno ansambliu, nuvykstame prie netoliese esančio Komarų dvaro.

Programą parengė: D. Žebelytė-Petraitienė
Nuotraukų šaltiniai: D. Žebelytės-Petraitienės archyvas, V.Šleivytės nuotrauka (gimtieji Viktariškiai)