APIE TĖVĄ STANISLOVĄ: KAUNO KAPUCINŲ VIENUOLYNAS, PABERŽĖ, DOTNUVA

„Jis – šventojo Pranciškaus Asyžiečio karys, visuomet ėjęs ten, kur sunkiausia, kur mažiausiai vilties. Kartais jį suprasdavo tik saulė, medžiai ir paukščiai – ir to pakakdavo. Niekada necitavęs savęs, jis tvirtino senąją karalystę – gyvą lietuviškąją krikščionybę. Yra tokia karalystė – tai mūsų žemė ir mūsų debesys, tai mūsų pagonybė ir mūsų kalba, tai mūsų mišios ir giesmės. Todėl mums vienas atlygis – bendra „Aleliuja!“, – taip savo mintimis apie Tėvą Stanislovą yra dalijęsis knygos ir filmo apie jį autorius Arvydas Juozaitis.  

Kviečiame bent nedidele dalimi prisiliesti prie šios ypatingos asmenybės, aplankant svarbesnes jo gyvenimo stoteles – Kauną, Paberžę ir Dotnuvą.

1944 m. kovo 25 d. mažesnysis brolis kapucinas Kauno katedroje buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu (tikrasis vardas Mykolas Algirdas Dobrovolskis). Pirmoji jo paskyrimo vieta – Petrašiūnų kapucinų vienuolynas ir šalia esanti parapija. Neilgai trukus šis jaunas energingas kunigas vienuolis išgarsėjo kaip pamokslininkas ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje, mat buvo dažnai siunčiamas vesti misijų, rekolekcijų, sakyti atlaidų pamokslų įvairiose parapijose (daugiausia Žemaitijoje).

1966 m. Tėvas Stanislovas buvo perkeltas į Paberžės bažnytkaimį Kėdainių rajone, apie kurį yra pasakęs: „...autobusų stotelė už keturių kilometrų, telefonas už keturių kilometrų. Biednystė, biednystė ir vienatvė. [...] Stebuklinga vieta: nei partorgo, nei komsorgo.“ Būtent ši vieta tapo jo dvasine atgaiva, kur jis sugrįžo ir savo gyvenimo saulėlydį sutikti... Tėvas Stanislovas sutvarkė Paberžės bažnyčią, kapinaites, rinko ir nuo sunaikinimo išsaugojo įvairias bažnytines vertybes – daiktus, drabužius, paveikslus, kuriuos kaupė svirnelyje-muziejuje, laikė ir platino draudžiamą literatūrą. Paberžėje rinkdavosi ne tik Lietuvos intelektualai, jaunimas, disidentai iš TSRS, bet ir netikintieji bei visuomenės atstumtieji.

1990 m. Tėvui Stanislovui buvo pavesta misija vykti į Dotnuvą ir atkurti kapucinų vienuolyną. Tuomet jam ėję 72 metai. Avarinės būklės Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno pastatus Tėvas Stanislovas, remiamas brolio kapucino Konstantino iš Vokietijos lėšomis, savanorių ir samdomų pagalbininkų jėgomis, sutvarkė ir prikėlė naujam gyvenimui per keletą metų.

Programą parengė: D. Žebelytė-Petraitienė

Nuotraukų šaltiniai: D. Žebelytės-Petraitienės nuotr., kadras iš filmo „Tėvas Stanislovas. Stotis tyloje“

• savaitgalio kelionė