VERTA PASAULINIO LYGIO LITERATŪROS IR KINO – KLAIPĖDOS KRAŠTO ISTORIJA

Sunkus pelkininkų gyvenimas; tarsi šmėkla žemumą užgulantis šaktarpis*; Prūsijos lemties klausimas Nemune ant specialiai tam įrengto plausto; dramatiškas Klaipėdos krašto gyventojų pasitraukimas Antrojo pasaulinio karo metais bėgant nuo Raudonosios armijos į Vokietiją, net per lūžtantį Aismarių ledą; vilko vaikų istorijos; vokiečių ir lietuvininkų santykiai...

Ir tai tik keletas Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto siužetų, atkartotų ne viename romane, kino filme, teatro spektaklyje, operoje. Ir ne tik atkartotų, bet ir sulaukusių pasaulinio pripažinimo bei pasaulinio lygio žvaigždžių įsitraukimo. 1927 m. Hermano Zudermano ekranizuota „Kelionė į Tilžę“ pelnė tris Oskarus, o vienoje nominacijoje net nurungė patį Čarlį Čapliną, 1959 m. H. Zudermano „Jonas ir Erdmė“ novelės motyvais sukurtame filme vaidino Frederiko Felinio žmona Džiuljeta Mazina. Ką kalbėti apie klasika tapusius lietuvių kūrinius šia tema: filmai „Herkus Mantas“ (rež. M. Giedrys, scenarijaus aut. S. Šaltenis, 1972 m.), „Kelionė į Rojų“ (A. Žebriūnas pagal H. Zudermano „Kelionė į Tilžę“, 1980 m.), 3 dalių „Vilius karalius“ (rež. M. Bačiulis pagal I. Simonaitytės „Vilius karalius“, 1988 m.), „Elzė iš Gilijos“ (rež. A. Puipa pagal E. Vicherto „Šaktarpis“, 2000 m.) ir kt., novatoriškas 1990-ųjų spektaklis-performansas „Smėlio klavyrai“ (rež. J. Jurašas, J. Bobrovskio „Lietuviški fortepionai“ romano motyvais), teatro salę užpustęs smėliu, suvežtu iš Anykščių karjerų, įstabioji opera „Kelionė į Tilžę“ (aut. E. Balsys, rodyta 1980 ir 2019 m.).

Kelionėje prisiminsime tiek beveik 700 metų trukusio vokiškojo-prūsiškojo laikotarpio, tiek Klaipėdos krašto (1919 – 1939 m.) įdomiausius įvykius, pabandysime atskleisti krašto savitumą per vokiečių (J. Bobrovskio, H. Zudermano, E. Vicherto) ir lietuvininkų - I. Simonaitytės rašytojų kūrybą. Juk kas geriau, jei ne rašytojo žvitri akis geba tai pastebėti?

Kelionę pradėsime nuo Smalininkų – buv. pasienio miesto tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, čia išvysime senąjį uostą prie ilgaamžės valstybinės sienos, nuo čia Nemunu žemyn tęsėsi per šimtmečius sureguliuotas laivybos kelias. Laivai iš Smalininkų plaukdavo ne vien į Karaliaučių, bet ir toliau – Aistmarėmis, kanalais, upėmis bei Baltijos jūros pakrantėmis pasiekdavo Vakarų Europą. Uoste pamatysime išlikusį specialų pylimą, saugojusį jį nuo ledonešių, unikalią vandens matavimo stotį. Gidas papasakos apie miestelyje vykusią kontrabandą. Toliau Vilkyškiai ir Rambynas – J. Bobrovskio aprašytas pasaulis. Ekskursija su vietine gide po miestelį–urbanistikos paminklą: dvaras, senoji gaisrinė, skirtingų konfesijų maldos namai, paminklas zalcburgiečiams, J. Bobrovskio memorialinis kambarys**, specialiai mūsų grupei – vargonų muzika evangelikų liuteronų bažnyčioje. Po tradicinių lietuvininkų valgių paskanavimo trauksime Rambyno pusėn – panorama nuo kalno, M. Jankaus muziejus, Mažosios Lietuvos paveikslų sodas, Bitėnų kapinaitės, gandrų kolonija – vienintelė tokia Europoje. Nakvynė Šilutėje.

Antrą dieną pakeliausime po jaukų Šilutės miestą, nepaliestą karo negandų, išsaugojusį autentišką Jugendstil architektūrą, prisiminsime jo gatvėmis vaikščiojusį ir lietuviškai kalbėjusį vokiečių rašytoją H. Zudermaną, aplankysime jo bičiulio H. Šojaus dvarą, kuriame, matant nykstančius senuosius verslus ir amatus, pradėta kaupti etnografinė medžiaga, tautosaka, įsteigtas pirmas muziejus Klaipėdos krašte. Aplankysime jo ekspoziciją. Toliau keliausime Rusnės salos link. Gyvenimą atšiauriomis ir nežmoniškai sunkiomis sąlygomis, aprašytą H. Zudermano kūrinyje „Jonas ir Erdmė“, aptarsime pakeliaudami po Rusnę, stabtelėdami Žalgiriuose – nykstančiame pelkininkų kaime, kur dar tebestovi sukrypusi 2018 m. anapilin išėjusio paskutinio pelkininko troba, netoliese, prie 2022 m. vilko vaikus įamžinusio paminklo, pakalbėsime apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, išskirtas šeimas, sugriautus jų likimus, priverstinę emigraciją, Klaipėdos krašto „tuštėjimo metą“ 1958-1960 m. Pakeliui į Priekulę užsuksime į šių dienų vėjų gaudytojų meką – Svencelę. Priekulėje aplankysime ne tik išskirtinės rašytojos, bet ir visuomenininkės, raginusios kraštiečius jungtis prie Lietuvos, I. Simonaitytės memorialinį muziejų, kartu prisiminsime vokiečių rašytoją Priekulės teisėją E. Vichertą, palikusį mums „Lietuviškas apysakas“.

*Šaktarpis – pavasario ar rudens metas Nemuno deltoje, kai negalima nei perplaukti, nei ledu pereiti. Palyginimas – iš E. Vicherto apysakos „Šaktarpis“.
** šiam muziejui atiduotų vertingų asmeninių rašytojo daiktų dabar gaili Berlynas.

Programą parengė: D. Žebelytė-Petraitienė

Nuotraukų šaltiniai: D. Žebelytės-Petraitienės nuotraukų archyvas