JĄ VADINO MIMOZA: SALOMĖJA NĖRIS (KELIONĖ APIE POETĘ KAUNE)

„Bendrauti su Salomėja Nėrimi buvo labai sunku. Visada bijojau ją užgauti ar neatsargiu žodžiu sudrumsti jos nuotaiką, svyruojančią seismografo jautrumu“, – prisimena rašytoja Halina Korsakienė. Mokslo draugės S. Nėrį vadino mimoza, nes kiekvieną susidūrimą su realybe išgyvendavo labai sunkiai ir aštriai. Pati poetė save dienoraštyje kartą apibūdino: „Aš – jausmas“.

Kviečiame pakalbėti apie S. Nėrį neteisinant ir neteisiant, paanalizuoti, kokia ji buvo, kodėl tokia buvo, panagrinėti to meto kontekstą.

Aplankysime ūksmingo miško fone prie Kauno marių įsikūrusią poetės Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo „savotišką vilą“*, kur veikia memorialinis muziejus, pristatantis S. Nėries gyvenimo ir kūrybos kelią, atkurtas XX a. 4-to deš. menininkų namų interjeras su asmeniniais šeimos daiktais, nuo keturių namo balkonų galima grožėtis Lakštingalų slėnio bei Kauno marių pakrančių vaizdais. Po viešnagės muziejuje pasivaikščiodami nueisime iki slėnio. Net tris dešimtmečius (1965 - 1995) šioje vietoje vykdavo garsieji kasmetiniai „Poezijos pavasario“ renginiai.

Toliau leisimės į ekskursiją po Kauną, kur praėjo šios poetės didelė gyvenimo dalis. Kur gyveno ir dirbo Salomėja įvairiais gyvenimo laikotarpiais, kokiais keliais keliavo Kaune, ką regėjo savo jautria moteriška siela? Skirsime keletą valandų unikaliai ekskursijai, su įpintais nemarios poezijos perlais ir kartu „pasivaikščiosime“ po poetės gyvenimą tarpukario Kaune.

Po ekskursijos nuvyksime į vieną iš S. Nėries itin mėgtų vietų, teikusių peno jos poezijai, pasigrožėsime Kauno vakarine panorama.

*S. Nėries bičiulių Kazanavičių palyginimas

Programą parengė: D. Žebelytė-Petraitienė

Nuotraukų šaltiniai: D. Žebelytės-Petraitienės nuotraukų archyvas, Maironio muziejaus archyvas